kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Krėvė


Vincas Krėvė (1882–1954) – reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. [...] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.
Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius) gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.). Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą domėjosi religija. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos Krėvė rašė Biblijos motyvais pagrįstą veikalą
Dangaus ir žemės sūnūs (išsp. 1949, 1961), kaip ir Johanas Volfgangas Gėtė viso gyvenimo kūrinį Faustą, Kristijonas Donelaitis – Metus.
Užrašų sąsiuvinyje, kurį būsimasis rašytojas rašė lenkiškai, 1900–1902 m. mokydamasis kunigų seminarijoje, ne vienas įrašas byloja apie aistringą norą būti rašytoju. Taip pat ir apie maištingą prigimtį, kuri nuolat skatina ieškoti kliūčių ir jas įveikti, pasipriešinti net žemės traukai. Ir apie natūralų polinkį į dialoginį kalbėjimą, – jaunasis Krėvė šnekasi su įsivaizduojama Ponia: „norėjau poniai papasakoti, kaip tapau tuo, kuo esu, tai yra rašytoju. [...] Reikia poniai žinoti, kad jau keleri metai aš svajoju apie tai, kaip pakilti aukštai iki pačios saulės, kad visa žemė išsižiotų iš nuostabos, jog vienas jos sūnų užkopė ten, kur ji, prikaustyta Niutono grandinėmis, pakilti negali. Kūriau visokius projektus, net konkursą paskelbiau, bet, deja, niekas nieko geresnio nesugalvojo, tik kažkoks nepažįstamas berniukas man patarė pasidaryti iš vaško sparnus arba vantas prie rankų prisirišti ir taip skristi aukštyn“. Ikaro sparnų vaizdiniu atskleidžiamas rašytojo prigimtyje esantis natūralus dramatiškumas. Krėvė visą gyvenimą išliko prieštaraujančiu, abejojančiu, svyruojančiu žmogumi. Pasak Zalatoriaus, „abejojančiu ne todėl, kad neturi savo požiūrio, o todėl, kad turi daugybę požiūrių, supranta, kaip gyvenime viskas sudėtinga ir painu, kad kiekvienam argumentui galima surasti kontrargumentą“. Daugiabalsį priešingų požiūrių susikirtimą, kelių balsų skambėjimą, skirtingų aistrų ir gyvenimo sampratų susidūrimą geriausiai atskleidžia dramos forma, kurią dažnai rinkosi rašytojas. Tačiau dramaturgijos principai yra būdingi ir Krėvės prozai, kur dominuoja ne aprašymas, o dialoginė kalba, plėtojanti nenutrūkstančias konfliktų gijas. Krėvei svarbiausia vertybė yra individualizmas, kurį atskleidžia įvairaus žanro kūriniuose. Daugelis jų veikėjų – išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. Aistra peržengti savojo pasaulio ribas galima paaiškinti ir Krėvės trauką Rytų kultūrai, ir stiliaus eksperimentus, liaudies dainas transformuojant į prozos tekstą, kuriant pakilų lyrinį tekstą, kokio lietuvių literatūroje iki tol nebuvo.

1904–1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose Krėvė klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų – Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai. Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909–1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, nuo 1912 m. universitete dėstė persų Viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, 1917–1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą:
Šarūną (išsp. 1910–1911), Dainavos šalies senų žmonių padavimus (išsp. 1912), Pratjekabudą (išsp. 1913), Skirgailą (rus. 1916, išsp. 1922, liet. 1924), buitinę-psichologinę dramą Žentas, novelių rinkinį Šiaudinėj pastogėj (išsp. 1922). Šie pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą. Krėvę amžininkai pripažino pasaulinio masto rašytoju. Apie tai byloja istorinis epizodas, užfiksuotas Vandos Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimuose. 1917 m. lietuvių studentai Maskvoje skaito Šarūną, „kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą. [...] Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius – pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis – pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau.“ Moderniai mąstantis tarpukario Lietuvos jaunimas, Alfonso Nykos-Niliūno tvirtinimu, į Krėvės kūrybą žiūrėjo kritiškai dėl „atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to jis daugeliu požiūrių taip ir neperžengė XIX amžiaus ribos), bet gerbė ir vertino jį kaip jau praėjusio laiko apraišką“.
Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925–1937). Redagavo mokslinius leidinius
Tauta ir žodis, Mūsų tautosaka, Darbai ir dienos, literatūrinius žurnalus Skaitymai, Literatūra, Dienovidis ir kt. Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos.
1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą
Skirgaila. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas spektaklis sukėlė karštas diskusijas. Vaižgantas piktinosi, kad dramoje aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, – kad riteriškasis vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila – atstumiantis. Dramą teatras cenzūravo, o aktoriai, nesilaikę cenzūruoto teksto, buvo baudžiami 100 litų bauda. Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas Krėvės Skirgailą pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu.
Po 1926 m. perversmo Krėvė nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu (pasirašė žurnalo
Literatūra redaktoriumi, bendradarbiavo Prošvaistėje). 1935-aisiais išspausdino dramą Mindaugo mirtis, 1939 m. – apysaką Raganius. 1939–1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, sovietiniai emisarai pasirinko žymų rašytoją ir politiką kaip dekoraciją, kuria norėjo pridengti krašto okupavimą. Krėvė bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės. Žymaus rašytojo autoritetas neleido bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. – pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, buvusio Liaudies seimo nariai, tarp jų ir Krėvė pasirašė rezoliuciją, kuri atskleidė neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir klastingą Stalino propagandą, okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją 1940-ųjų vasarą. Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete, bet 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos. 1943-iaisiais vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų. Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, rašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas (išsp. 1944). 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą Į Tėvynę. 1946 m. Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“. Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus.
Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į JAV. Universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Prieš mirtį Krėvė ketino baigti viso gyvenimo veikalą
Dangaus ir žemės sūnūs, parašyti dramą apie Vytautą Didįjį. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV). Krėvės asmenybės reikšmę tarpukario kartai atskleidžia A. Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje“. 1992 m. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines.
Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau – valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus
Dainavos šalies senų žmonių padavimus, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą – „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“. Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, – „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti. Zalatorius kviečia pamąstyti apie Krėvės kūrybos įtaigumo paslaptį, – meistriškai tautosakos stiliumi parašyti padavimai nustotų didelės dalies įtaigumo, jeigu „po tais ritmingais, užburiančiais sakiniais nejaustume nuoširdaus susižavėjimo riteriška morale, maksimalistiniais žmogaus siekimais, nežabotos laisvės troškimo, meilės, ištikimybės, pasiaukojimo kėlimo į tokį aukštį, kad mums staiga ima darytis gėda dėl susmulkėjusios ir gyvybės instinktui pernelyg vergaujančios dvasios“. Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi (Šarūnas), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai Skirgailoje), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą (Dainavos šalies senų žmonių padavimai).
Pagal senųjų epų tradiciją Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija. Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekia savo tikslo, Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi. Pasak Vytauto Kavolio, „užsidegimas vadų problematika [...] yra galbūt iš šiaudinės pastogės kilusiems, tik prieš penkiasdešimt metų iš baudžiavos išlaisvintiems psichologiškai būtinas žingsnis į žmoguje glūdinčios, pasaulį sukrečiančios galios pajautimą.
Šarūnas – pirmas galingas įnašas į savosios istorijos su visu jos audringumu atgavimą, lietuvio, pajėgiančio valstybei vadovauti, atkūrimas“. Krėvė neužgauna ir šiuolaikinių skaitytojų vertybinių nuostatų, nes dramatiškai gretina nesuderinamas vertybes, parodo, koks sudėtingas yra sprendimo ieškojimas.
Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą
Šarūnas, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“ (V. Kubilius). Tautosakos stiliaus dainiškumą Šarūne Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį. Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką – filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“ (A. Zalatorius). Krėvės kūrinio tema – vienišo maištininko sukilimas prieš žmones, dievus, visuomenę – atskleidžia lietuvių literatūros modernėjimą, kuris vyksta atsiremiant į ryškius anuometinės europinės literatūros autoritetus, – F. Nyčės filosofijos idėjas, H. Ibseno dramaturgijoje keliamas problemas. Šarūno pastatymai tapo išskirtinės svarbos įvykiais teatro istorijoje. Andriaus Olekos-Žilinsko spektaklis Šarūnas (1929), sukurtas pagal Petro Vaičiūno inscenizaciją, modernia forma išreiškė herojinio pasiaukojimo idėją (B. Sruoga, Šarūnas Valstybės teatre). Režisierius Jonas Vaitkus spektaklyje Šarūnas (1980) pateikė Šarūno analogiją su Hamletu, atskleidė išskirtinės asmenybės tragediją.
Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas (
Rytų pasakos, Dangaus ir žemės sūnūs). Rytų filosofijos idėjos buvo svarbios daugeliui XX a. pirmosios pusės lietuvių menininkų ir filosofų. Vydūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šalkauskis Rytuose ieškojo sąsajų su senąja lietuvių kultūra, svarstė apie lietuvių kultūros vietą tarp Rytų ir Vakarų, grindė nesmurtinio pasipriešinimo ir kovos už nepriklausomybę idėjas, surado harmoningos asmenybės ugdymo gaires. Krėvės kūryboje Rytai sudramatinami. Į indų, persų, žydų religines ir filosofines sistemas Krėvė žvelgia Vakarų kultūros žmogaus žvilgsniu, atskleidžia aktyvios asmenybės nepasitenkinimą savimi, maištą, veržimąsi į naujas žinojimo sritis.
Neoromantinėje prozoje Krėvės sukurti kaimo išminčiai – Skerdžius, Vainorus, Jonas Gugis gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę. Atskleisdamas lietuviško kaimo žmones, jų buitį, Krėvė lietuvių žemdirbiškosios kultūros patirtyje suranda universalios žmonijos kultūros pėdsakų. Lietuviško kaimo išminčiai tarsi brahmanai, prozos kūrinio kalba skatina ne istorijos pažinimo džiaugsmui, o dvasią nuskaidrinančios meditacijos susikaupimui.
Krėvės draminė kūryba yra įvairi žanro ir formos požiūriu: epinė, skaitytinė (lėzedrama) drama
Šarūnas, tragedija Skirgaila, realistinė buitinė šeimos drama Žentas, misterija Likimo keliais, drama Mindaugo mirtis. Dramatizuojamos evangelijų istorijos, – Ješuos, Erodo, Jehudos iš Kerioto, Barnabo (Dangaus ir žemės sūnūs). Anot Vinco Mykolaičio-Putino, Krėvė pirmasis iš lietuvių rašytojų pavaizdavo „didelių sielų skausmo kelius, kur pasiryžimo, keršto, žiaurumo ir atkaklumo žygiai kryžiuojasi su meilės, garbės, kilnumo ir žmogiškos didybės tikslais“.
Skirgaila – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija. Rašytojas žengia žingsnį tolyn nuo Šarūno, kur sudramatintoje istorijoje veikė herojiškas ir veržlus personažas. Skirgailoje yra deherojizuota ir istorija, ir pagrindinis veikėjas. Krėvė Skirgailos tragediją įkūnija šekspyriškame dramos modelyje (Reda Pabarčienė), kuris apima politinį ir religinį konfliktą tarp Lietuvos, Lenkijos, Kryžiuočių ordino, konfliktą Lietuvos viduje tarp Skirgailos, bajorų, vaidilos Stardo ir psichologinius santykius tarp Skirgailos, Onos, Kelerio. Rašytojas sukūrė tragedijos veikėjams tankų kliūčių ir problemų tinklą. Tragedijos veikėjų pasirinkimai, apsisprendimai kelia vidines ir išorines įtampas. Kiekviename epizode veikėjai susiduria su naujomis kliūtimis, su psichologinėmis, moralinėmis, pasaulėžiūros, politikos problemomis, kurias įveikiant atsiskleidžia gyvi, žmogiški personažų paveikslai.
Krėvė nuo pirmųjų dramoje pasakytų Skirgailos žodžių kuria personažo vidinį konfliktą, kuris įgyja visuotinumo dimensiją. Tai visos tautos, atsidūrusios epochų sandūroje, drama. Pasak Mykolaičio-Putino, Skirgaila – „epochos tragizmo reiškėjas“. Krėvės lietuviška tragedijos tema atliepia XIX–XX a. svarbią Europos literatūroje pereinamosios epochos problemą, su kuria susiduria epochų, kultūrų, religijų priešpriešose atsidūrę veikėjai. Europos literatūroje dominavo Antikos kultūros bei religijos ir krikščionybės sankirtos vaizdavimas (H. Ibseno
Cezaris ir Galilėjietis (1873), Dmitrijaus Merežkovskio trilogija Kristus ir Antikristas (1896–1905) kurį Krėvė papildo paskutinių Europos gamtameldžių lietuvių konfliktu su krikščioniškosios Europos galia.
Skirgaila yra pirmasis lietuvių dramaturgijos kūrinys, kuriame atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės Skirgaila labiausia priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės, kurią A. Bredlis (1851–1935), vienas žymiausių Šekspyro kūrybos tyrinėtojų, pastebi atsirandant tuomet, kai „žmogaus mintys, paverstos veiksmu, tampa savo pačių priešingybe. [...] iš visko, ką jis svajojo padaryti, jis pasiekia tai, apie ką mažiausiai svajojo – savo paties destrukciją.“ Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patiria gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virsta apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.
Krėvė sustiprina dramatizmą paneigdamas ne tik nusistovėjusią lietuvių istorinės dramos tradiciją, bet ir savo paties kūrinių atradimus.
Skirgailoje rašytojas pateikia opoziciją Šarūno finalui. Pasauliu ir savimi nusivylęs Šarūnas stoja į žūtbūtinę kovą su priešais ir joje žūva, laimėdamas nemirtingą šlovę. Skirgailos paskutinis žygis neturi nė ženklo kilnumo. Jis kovoja prieš kryžiuotį, kuris yra tik jo meilės konkurentas, o pasirinktas kovos būdas – Skirgaila palaidoja beginklį Kelerį gyvą – kelia pasibjaurėjimą ir šiurpą. Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizduoja istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidžia tokio herojaus vertinimo prieštaringumą. Mįslinga ir atvira Skirgailos atomazga sulaukė skirtingų literatūrologų ir teatro interpretacijų. Finalo tragiškumą taikliai apibūdina Bronius Vaškelis: „Finalas, kaip paprastai tragedijoje, pabrėžia žmogaus gyvenimą kaip paradoksą – ir pralaimėjimą, ir pergalę. Katarsinis efektas, išplaukiąs iš paradoksinio finalo, kelia užuojautą, kad pralaimėjo sąžiningas ir pareiginga valdovas, kuriam tautos ateitis buvo svarbiau negu moraliniai principai ir asmeniška laimė. Tuo pačiu metu sukrečia iš nevilties ir bejėgiškumo paklaikusio baisus žmogaus-budelio triumfas.“
Krėvė naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Pasak Zalatoriaus, „lenkams ir kryžiuočiams toks elgesys įsigėręs į kraują, ir jie viską darė be skrupulų. Skirgailai ir jo draugams dar reikėjo save palaužti, užtat palūžo jų sielos. Bažnyčios per prievartą brukama krikščionybė sugriovė pagonių dvasinį integralumą. Štai kokią kainą, Krėvės manymu, lietuviai sumokėjo už naująjį Dievą ir civilizuotos Europos rafinuotą kultūrą. Dvasinio integralumo praradimas [...] vedė į kolaborantišką savisaugos psichologiją, kuri iš vidaus graužė tautos kūną“.
Krėvė į lietuvių literatūrą įdiegė dramatizmą kaip meninį principą. Krėvei buvo svarbu sudramatinti visas kultūrinės erdvės pakopas: personažai veikia padavimais apipintoje Viduramžių kunigaikščių Lietuvoje, XX a. pradžios Lietuvos kaimo buityje, universalioje Rytų tradicijos erdvėje. Krėvė išplėtė literatūros personažo emocijų skalę, – herojams susidūrus su neįveikiamomis kliūtimis, negalint susitaikyti ar prisitaikyti, emocinė kreivė kyla ir leidžiasi iki maksimalaus pozityvumo ir negatyvumo, gėrio ir blogio, išdidumo ir nusižeminimo, garbės ir pažeminimo, meilės ir neapykantos. Lietuvių dramaturgijoje Krėvė yra didžiausias ir iki šiol nepralenktas dramatiškų charakterių kūrėjas. Personažų paveiksluose pulsuoja gyvas charakteris, draskomas sudėtingiausių prieštaravimų. Skirgailos paveiksle įkūnyti politiniai, ideologiniai, moraliniai konfliktai, į kuriuos veikėją pastūmėja ne tik kitų valstybių atstovai, bet ir artimi bendruomenės nariai, galiausiai – jis konfliktuoja pats su savimi. Personažo gyvenimo epizodai, vidinis konfliktas užkrečia ir skaitytoją, kuris negali vienaprasmiškai vertinti Skirgailos. „Rašytojo kūrybos tyrinėjimas – visados problema“, – teigia Albertas Zalatorius. Skaitydami Krėvės tragediją
Skirgaila, randame itin platų problemų lauką, – tai ir herojų paveikslai, kuriami iš neišsprendžiamų dramatiškų prieštaravimų, ir temos bei idėjos, veikėjams sukeliančios dramatines kolizijas, ir personažų paveikslų meninės raiškos skirtybės, tame pačiame kūrinyje susiejant komiškumą, lyriškumą, tragizmą.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Vincas Krėvė. Skerdžius.Vincas Krėvė. Skirgaila.Vincas Krėvė. Antanuko rytas.Vincas Krėvė. Milžinkapis.Vincas Krėvė.Krėvės Skirgailos autografas.Scena iš Skirgailos Vilniaus akademiniame dramos teatre. Režisierius Henrikas Vancevičius, 1987 m.Vinco Krėvės portretas.

Ar žinote, kad...